Negalėčiau dirbti įstaigoje, kurioje reikia sėdėti griežtai nustatytu laiku. Tai tikrai ne man, nes esu judraus gyvenimo būdo šalininkė, mėgstu bendrauti su žmonėmis, pasakoti jiems apie Vilnių ir Lietuvą, rodyti pačius nuostabiausius kampelius“, – prisipažino pernai svetingiausios sostinės gidės prizą pelniusi vilnietė Danutė Bernatovič.

Su viena geriausių sostinės gidžių, kuri vadovauja ir Vilniaus gidų bendrijai, susitikome pliaupiant lietui jaukioje senamiesčio kavinukėje. Taip jau atsitiko, kad tądien Danutė buvo laisva, nes jos planuota ekskursija po Vilniaus požemius sužlugo, bet ne dėl lietaus. Tą dieną Arkikatedroje vyko atsisveikinimas su mirusiu garbiuoju kunigu Vaclovu Aliuliu ir į jokius šios šventovės požemius, kuriuose palaidota nemažai Lietuvos valdovų ir kitų istorinių asmenybių, patekti buvo nevalia.

Paklausta, ar dažnai tenka keisti iš anksto numatytą gidės dienotvarkę, pašnekovė tris kartus pabeldė į stalą – pasitaiko, bet nedažnai. O jeigu lauke lyja ar žiemą spigina šaltis, ar neatidedami pažintiniai pasivaikščiojimai po Vilnių ar ekskursijos autobusu po Lietuvą? „Mes gero oro miesto svečiams, deja, užsakyti negalime, – šypsojosi pašnekovė. – Lietus ir sniegas mums, gidams, nėra kliūtis vesti ekskursijas, nes prie lietuviško oro permainų esame pripratę, o štai vienai ar dviem dienoms kebliau. Bet juk nekiurksos viešbutyje ir nelauks, kol oras pragiedrės. Taip ir einame su skėčiais ir lietpalčiais. Žinoma, tie, kurie lydi grupes po miestą, žino tokių vietelių, muziejų, kuriose laukiant, kol išsisklaidys debesys, galima pasakoti apie miestą“.

Moteris įsitikinusi, kad gidas – tarsi šalies, ar miesto vizitinė kortelė, todėl labai svarbu, ypač moteriai, rengtis padoriai. „Nebūtina demonstruoti naujausias madas ar mūsų drabužių dizainerių sukurtus šedevrus. Vasarą, nors ir karšta, nederėtų pernelyg apsinuoginti, o žiemą svarbu apsirengti šiltai, nes reikia saugoti balsą. Mūsų, beje, kaip ir kitų miestiečių, vizitinė kortelė – šypsena ir gera nuotaika.“

Pirma ekskursija – lemtinga

D.Bernatovič džiaugiasi, kai žmonės renkasi gido darbą, ir apgailestauja, jeigu kieno nors viltys neišsipildo. „Iš pradžių viskas atrodo labai paprasta, bet sėkmę lemia įvairios aplinkybės, o kartais ir pati pirma savarankiška ekskursija. Puiku, jeigu pasitaiko geranoriška ekskursantų grupė, kuri į debiutanto ar debiutantės klaideles ar jaudulį nekreipia dėmesio. Tik geriau, jei naujokas jaučiasi drąsiai, nesutrinka, jeigu ir užmiršta papasakoti dalį teksto. Juk pirmos ekskursijos sėkmę galima sulyginti su ištrauktu laimingu loterijos bilietu“, kalbėjo gidė.

Kokia buvo pirma pačios D. Bernatovič ekskursija? „Ją gerai pamenu, nes teko iš Čeliabinsko atvykusią turistų grupę lydėti po Lietuvą. Pirmi mano, kaip gidės, darbo įspūdžiai buvo labai malonūs, nes žmonės iš Rusijos pramonės miesto buvo šaunūs, smalsūs ir kantrūs. Aš ir dar viena tokia pat žalia vadovė juos supažindinome ne tik su Vilniumi, jo įžymybėmis ir muziejais, bet lydėjome grupę ir į Trakus, Kauną bei Šiaulius. Ryšį su grupe užmezgėme iš karto, o atsisveikinome kaip geriausi draugai. Kai kurie čeliabinskiečiai dar ilgai siuntinėjo mums šventinius sveikinimus, teiraudavosi, kaip sekasi“.

Svečių žvilgsniu

Kiekvienoje ekskursijoje D. Bernatovič nepamiršta pabrėžti, kad Vilnius – daugelio tautų kultūrų miestas. Čia gyvenantys lietuviai turi savą Vilniaus sampratą, o štai iš Lenkijos atvykę turistai pirmiausia ieško ne tik Gedimino pilies bokšto, bet ir šventos vietos – Aušros vartų su išskirtiniu šv. Marijos paveikslu. Lenkai ir baltarusiai šią vietą vadina Ostra Brama, o rusai Bogorodica Ostrobramskaja. Ne paslaptis, kad žmonės iš Lenkijos būtinai prašys palydėti prie dar vieno jų nacionalinio simbolio – Rasų kapinių prieigose esančio politinio veikėjo ir karvedžio Jozefo Pilsudskio širdies kapo, taip pat aplankys vietas, susijusias su poeto Adomo Mickevičiaus vardu.

Ukrainiečiams, žinoma, rūpės vietos, susijusios su jų šalies dainiumi Tarasu Ševčenka, o baltarusiams svarbu tai, ką Vilniuje veikė Pranciškus Skorina. “Tuos įvairių tautybių kultūros ženklus, simbolius ir jų buvimo vietas turi gerai žinoti kiekvienas pradedantis gidas ar svečių sulaukęs vilnietis, įsitikinusi pašnekovė. Nekenkia ir kiekvienam sostinės gyventojui perskaityti bent vieną kelionių po Vilnių vadovą, kurių išleista ne tiek mažai.“

Reikia tvirtų žinių

Pasak Vilniau gidų bendrijos, kuriai priklauso per 60 žmonių, vadovės, tik iš pirmo žvilgsnio jų darbas gali atrodyti lengvas. „Romantikos, žinoma, daug, įspūdžių ir netikėtumų – taip pat, tačiau netikėtos situacijos, o ypač patys įvairiausi ekskursantų klausimai, kartais iš tiesų stebina ir nervina, – aiškino D. Bernatovič. – Gali sau leisti pasakyti, kad ko nors nežinai, vieną, na, du kartus, o štai trečią sykį nevalia, nes prarasi grupės pasitikėjimą.“

Žinoma, kiekvienas ekskursijų vadovas, kaip, tarkim, ir politikas, dėstytojas ar mokytojas, turi savų metodų, kaip išsisukti nuo keblių klausimų ar neparodyti žinių spragų. Ko gero, labiausiai padeda paprastas paaiškinimas, o neretai ir humoras bei prisipažinimas, kad ir gidas nėra visažinis.

Pasak gidės, rengiant naują ekskursiją būtina surinkti daug duomenų, tačiau reikia mokėti ir atrinkti svarbiausius ir įdomiausius faktus, juos pateikti taip, kad klausytojui nebūtų nuobodu. Ji įsitikinusi, kad atvykusiems į Lietuvą užsieniečiams datų, pavardžių rinkinys pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina. Tačiau pats vadovas turi  tuos skaičius ir datas žinoti, nes koks nors smalsuolis prie vieno ar kito objekto būtinai paklaus ne tik to, kuriais metais pastatytas rodomas architektūros paminklas ir koks architektas jį sukūrė, bet ir ko nors visiškai netikėto.

Paklausta, ko dažniausiai teiraujasi turistai, moteris nusijuokė: „Dažniausiai po ekskursijos žmonės užduoda klausimų, kaip sakoma, ne į temą. Atvykėlius paprastai domina, koks mūsų vidutinis darbo užmokestis, kokios pensijos, kiek mokame už šilumą ir karštą vandenį, ar pakanka vietų vaikų darželiuose, kur geriausia pirkti kokį nors suvenyrą , ir panašiai“.

Gidė ir neklausiama svečiams pataria, kur geriausia Vilniuje paragauti lietuviškų patiekalų, kur, anot jos, gardžiausia kava.

Danutė veda ekskursijas lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, per ilgametę darbo praktiką įgudo būti pasirengusi ir kitiems netikėtumams. Pavyzdžiui, iš Lenkijos, Rusijos ar Baltarusijos atvažiavę žmonės ieško Vilniuje savo šaknų. Atvykėlis gidei pasakojo prieškario Vilniaus gatvės pavadinimą, prašo padėti surasti namą, kuriame kadaise gyveno jo senelis ar prosenelis, nes nori jį nufotografuoti. Ir ką gi – moteris niekada neatsisako pad4ti. Tad būna, kad per tokias paieškas jos darbo diena baigiasi vėlai vakare.

Ir moters laisvalaikis susijęs su darbu – nuolat ieško informacijos internete, skaito daug įvairios literatūros, susirašinėja su feisbuko draugais ir bičiuliais. „Po ekskursijų, kai esu pavargusi, eiti iš namų nesinori. Namiškiai jau priprato prie tokios nenormalios, tiksliau – nenuspėjamos mano darbotvarkės“. Pasak jos, ir jos tėtis ir mama yra dirbę tokius darbus, kai tekdavo budėti vakarais, triūsti savaitgaliais. „Kartais būdavo sunku visiems kartu susirinkti per Kūčias ar Kalėdas“, – prisimena pašnekovė.

Ir Lietuvoje galima pasiklysti

Ekskursijų vadovo darbas neleidžia sustabarėti. Būtina nuolatos sekti naujausią informaciją, neleistina pražiopsoti kokių nors pasikeitimų, ypač transporto, – ir ne tik savo mieste, bet ir visoje Lietuvoje.

„Kiekvienam gidui anksčiau ar vėliau tenka lydėti ekskursantų grupes po Lietuvą, nes kaskart atsiranda naujų, įdomių teminių maršrutų, o ir užsakovų nestinga. Pirmiausia tuos maršrutus išbandome mes patys. O kaipgi kitaip?“ – aiškino pašnekovė. Bet, pasak Danutės, tose ekskursijose po šalį neretai pasitaiko ir kuriozų. Štai, pavyzdžiui, prieš mėnesį turistus vežęs autobusas galėjo įvažiuoti į vieną ar kitą miestą viena gatve, apie kurią esi pasirengęs pasakoti, o per tą laiką , tarkim, dėl kelio remonto eismo tvarka pasikeitė. „Tada netikėtai tenka sukti į miesto centrą visai kitu maršrutu. Dažnai tokiais atvejais gelbsti ne vieno turistus nuolat vežiojančio vairuotojo humoras. „Paryžiuje lengviau orientuotis negu Lietuvoje“, – šypsojosi moteris.

Nauji maršrutai – iš knygų

Naujų ekskursijų maršrutų idėjų Danutė semiasi iš perskaitytų knygų, nes joms ir skirtas beveik visas moters laisvalaikis. Šiuo metu vienos iš populiariausių yra trys ekskursijos, parengtos pagal trijų dalių Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva Rerum“. Čia naujomis spalvomis sužėri, regis, neblogai žinomos Radvilų giminės palikuonys. Šiose knygose Danutė surado įdomių faktų apie, jos nuomone, itin daug Vilniaus barokui davusį architektą Joną Kristupą Glaubicą. O pati naujausia gidės kartu su kolege Zita Kološevska parengta ekskursija – „Romeno Gari laikmečio Vilnius“.

Pasak D. Bernatovič, šiuo nauju maršrutu susidomi ne tik tie, kurie yra skaitę Vilniuje gimusio pasaulinio garso rašytojo autobiografinę knygą „Aušros pažadas“. Ateina ir tie literatūros mylėtojai, kurie šiuo įvairaus talento žmogumi susidomėjo vos prieš kelerius metus, kai J. Basanavičiaus gatvėje buvo atidengta nedidelė skulptūra, vaizduojanti rašytoją vaikystėje.

„Šioje ekskursijoje po kadaise Didžiąja Pogulianka vadintą gatvę pasakojame ne tik apie būsimą rašytoją, kuris iš Vilniaus kartu su savo mama aktore emigravo į Prancūziją, bet ir kitus žymius žmones, susijusius su šia vieta. Primename, kuo mums brangūs yra Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius, kurio vardu dabar vadinama gatvė, rašytojas Česlovas Milošas, Prezidentas Antanas Smetona ir kiti. Esu įsitikinusi, kad tai, kuo kadaise kvėpavo, ką jautė šia gatve vaikščioję, gyvenę ir mylėję Vilnių žmonės, sudomins ne tik literatūros gurmanus“, – sakė Danutė. Beje, jos ir klausti nereikėjo, koks gražiausias ir mieliausias pasaulio miestas. „Žinoma, kad esu įsimylėjusi Vilnių“, – užtikrino pašnekovė.

Būti gidu – pašaukimas

„Mėginti tapti gidu gali kiekvienas išsilavinęs žmogus, bet bent jau reikia baigti apie pusmetį trunkančius specialius kursus, kurie, beje, mokami. Jų programą ir trukmę tvirtina Valstybinis turizmo departamentas. Po jų laikomi egzaminai ir, žinoma, laukia svarbiausia dalis – praktika, arba tiksliau – ekskursijos vedimo egzaminas. O toliau dirbs žmogus šį visapusiškai nelengvą darbą ar ne, tai – kaip kam pasiseks“, – sakė Danutė, kuri pati dėsto sostinėje veikiančiuose gidų kursuose.

Kas paprastai ateina į gidų kursus? Ši profesija gali sudominti jauną žmogų, kuris vos baigęs mokyklą renkasi gyvenimo kelią, tačiau būna ir taip, kad vienokios ar kitokios profesijos atstovas nusivilia savo darbu, o gal tampa nebereikalingas ir nori ką nors pakeisti gyvenime. Dar pasitaiko, ir ne taip retai, kad laisvu nuo darbo laiku kas nori užsidirbti papildomai, bando savo gebėjimus ir senjorai, nes kai kurie iš jų linkę visą gyvenimą mokytis ir atrasti ką nors nauja.

„Svarbiausia savybė, kurios reikia gidui, – šis darbas turi patikti, o paskui – duok Dieve sveikatos ir ištvermės. Jeigu eisi kaip į katorgą ir tik galvosi, kaip užsidirbti kiek nors eurų, ilgai dirbti negalėsi, – tikino pašnekovė. – Be to, mūsų profesijos žmonės turi žinoti, kad nuo balandžio vidurio iki rugpjūčio jokių laisvų šeštadienių, o gal ir sekmadienių neturės“.

Paklausta, ar gido darbas buvo jos vaikystės svajonė, D. Bernatovič papasakojo, kad baigusi vidurinę mokyklą ji pasirinko istoriko specialybę Vilniaus universitete, tačiau nuo trečio kurso atsirado gidų specializacija. Studentams papildomai dėstė ekskursijų rengimo metodiką. Lietuvos architektūrą, dailės istoriją ir kitus įdomius dalykus. Tada ji ilgai nesvarstė ir pataikė tiesiai į dešimtuką, nes savo darbą vadina gyvenimo būdu.

Similar Posts